Bites Dievas Praamžius sukūrė iš artojo prakaito lašų. Iš paskutiniojo lašo padarė bičių motinėlę.

Bitės Dievą penėjusios medumi, užtai Dievas jas padarė šventais vabzdžiais.

Kai sukūrė Dievas visus gyvulius, leido kiekvienam pasirinkti ginklą. Kiškis pasiėmė ilgas kojas, ežys aštrius ir smailius dyglius, šuo aštrius dantis, ožys aštrius ragus. Kai atėjo eilė bitei, ji prašė Dievo tokio geluonio, jog kiekvienas gyvulys, kurį ji įgelsianti, mirtų. bet to ji negavo, atvirkščiai - jei kam ji įgelia - pati numiršta.     

Vėlius N., Kaip atsirado žemė, Vilnius, 1986

Lietuvoje bičių deivė buvo Austėja. Ji globojo bites, augalus, žiedus, iš kurių bitės rinko medų ir medžiagą koriams.
Žmones stebina bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Bites laikė nepaprastomis, šventomis dievų darbininkėmis. Medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, imta laikyti šventais. Bitė - vienintelis gyvis, kuris miršta, kaip ir pats žmogus. Mirusią bitę senovės žmogus užkasdavo į žemę, t. y. palaidodavo. 
Bitėms ir jų deivei Austėjai buvo teikiama tokia pati pagarba.
Austėjai skirta šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje.
Tada garbindavo žolynus, iš kurių bitės nešė medų, kopdavo patį medų, aukodavo jį deivei Austėjai, šventindavo žolynus, kuriems buvo priskiriama nepaprasta gydomoji ir apsaugančioji nuo blogų dvasių galia.

Bubilas - medaus ir bičių dievas, kurį žmonės garbindavo sėdėdami prie krosnies. Žynys laikydavo rankoje naują indą, pilną medaus, baigęs maldas, garsiai sušukdavo, tą indą trenkdavo į krosnį, kad subyrėtų į šukes ir prašydavo Bubilą, kad bitės gausiai spiestų. Bubilas su Austėja sudarė bičių dievų porą.

Dundulienė P., Senovės lietuvių mitologija ir religija.-Vilnius, 1990