|
Bičių nuodai, kaip ir kiti bičių
produktai, jau nuo seniausių laikų buvo naudojimi liaudies
medicinoje, apsinuodijus augaliniais ar gyvuliniais nuodais. Senovės
medikas Hipokratas jau prieš 2400 metų rašė apie šlapimą varančias
ir atsikosėjimą skatinančias medaus bei bičių nuodų savybes.
Vis dėl to bičių nuodų, kaip gydomosios priemonės, naudojimas
daugelį metų buvo empirinis, pagrįstas tik atsitiktiniais bičių
įgėlimais. Empiriškai buvo pastebėta, kad dauguma bitininkų
neserga nei reumatu, nei podagra. Taigi šį gydymo metodą daugiausia
propagavo bitininkai, kurie neretai ir patys gydydavo sergančiuosius.
Nuodus bičių pilvelyje gamina prie
geluonies esančios dvi nuodų liaukos: didžioji - rūgščios, o mažoji
- šarminės reakcijos. Veikliausios liaukos esti 10 - 12 dienų bitės.
Vėliau jos degeneruoja. Bitės pagaminti nuodai laikomi laikomi nuodų
pūslėje ir mažojoje liaukoje. Bitei geliant, jie susimaišo
geluonies iešmelio vamzdeliuose ir pasidaro stiprūs nuodai: patekę
į geluonies iešmelio padarytą žaisdą, mažesnius gyvius jie užmuša,
o stambesniems jie sukelia deginantį skausmą ir tinimą. Bitė
geldama nuo stambių gyvulių apgina visą bičių šeimą, savo
palikuonis, avilyje sukauptą maistą, o nuo vabzdžių ir pati save.
Bičių nuodai neveikia gyvačių, rūpužių, vėžlių, ežių ir meškų.
Jautresnės nuodams yra moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės.
Bitininkai, dirbdami su bitėmis, nuo dažno jų įgėlimo įgyja
imunitetą - kraujuje pasigamina antikūnai, kurie neutralizuoja bičių
nuodus. |
|
|
Balžekas J. A., Bitininko žinynas. -
Vilnius, 1987
Baltuškevičius A., Bičių produktai sveikata apiterapija.- Kaunas,
1995 |